Gyvenimo valdovas

Ačiū, mūsų skaitytojui, Edvinui, kad pasidalino savo kūryba.

Edvinas Juraitis

Romanas

2013

Ši knyga skirta, Amžinąjį jiems atilsį, seneliams, kurie būdami gyvi, spaudė mane parašyti knygą. Norėčiau padėkoti savo įkvėpėjai ir tikėjimui, kuris dar neišnyko iš mano širdies. Tikiuosi, kad ši knyga jums patiks, nes sudėjau į ją visą savo širdį ir merginos kantrybę.

PRATARMĖ

Šioje knygoje rašoma apie neįgalų vaikiną, kuris vieną naktį atsibudęs tampa sveikas ir įgyvendina visas savo svajones.

GYVENIMO VALDOVAS

Ši istorija prasidėjo dar tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt devintaisiais metais gruodžio dvidešimt ketvirtosios naktį, kai gimiau aš - Edvinas. Buvau sveikas, guvus vaikas, kol manęs nepaskiepijo, praėjus dviems metams nuo mano gimimo. Nuo tada tarytum nešioju neįgaliojo emblemą su jai priklausančiais vargais, skausmais, nuopuoliais ir pakilimais. Žinoma, kai kuriom, tik neįgaliam žmogui būdingom „privilegijom“. Šiuo „malonumu“ „džiaugiausi“ nelabai ilgai, nes kai man suėjo dvidešimt treji metai – du tūkstančiai tryliktųjų gruodžio dvidešimt ketvirtosios  naktį atsibudau ir, - o Dangau, aš sveikas!

PRADŽIA

Kūčių naktį, kai mane prispyrė į tualetą, buvau priverstas atsikelti. Tada įsijungiau SAVO MERGINOS dovanotą žibintuvėlį... Nors griūk negyvas,  kaip akina! Šitaip riebiai nusikeikęs, nuėjau į gamtinių reikalų atlikimo vietą, po to grįžau į savo kambarį. Nesu labai atidus, bet šįkart pastebėjau, jog geriau nuėjau: nemėtė į šalis, kaip įprasta, nesipynė kojos, nenugriuvau. Pašokau į viršų ir sklandžiai nusileidau ant žemės, tai yra, ant kojų. Mane nustebino tai, kad iki šios nakties tai buvo gan sunku padaryti, praktiškai, neįmanoma. Truputi pavaikščiojau po kambarį, grakščiai kaip stirna ir padariau išvadą - aš sveikas. Sveikas? Manau, kad tai ne sumautas sapnas ir ne Dievo piktas pokštas, bet kadangi BŪTI SVEIKU ŽMOGUMI sena mano svajonė, kuri dar karšta, kaip ugnis rusenanti mano širdyje, nusprendžiau tuo įsitikinti. Niekada nebuvau kantrus ir visada greitai priimdavau sprendimus, teisingus arba ne. Tad ilgai nesvarstęs nusprendžiau testuoti, savo SVEIKUMĄ.

TAMSOS APMĄSTYMAI

Išėjau į lauką. Ėjau  neapšviestomis, taip gerai pažįstamomis gatvėmis. Atsimenu, kai su mama pravažiuodavome šias gatves, kuriomis dabar ėjau vienas, laisvas, kaip erelis, išdidus tarytum karalius. Iš pradžių ėjau lėtai, bet paskui pradėjau bėgti, tikrinau savo galimybių ribas ir labai nustebau, nes jų nebuvo. Bėgau vis greičiau ir greičiau, jau skriejau, tarsi tornadas, kuris sėkmingai niokoja Ameriką. Paskui pradėjau lėtai eiti, blemba, pavargau bėgti. Taip pasibastęs grįžau namo. Vis dar buvo tamsu, kaip...   

Aš galvojau, juk niekas nepatikės, kad man atsitiko toks stebuklas. Žinau tik tiek, kad mano mergaitė nustebs ir apsidžiaugs mane pamačiusi, jog aš esu kaip ir visi SVEIKI vaikinai. Juk gerai pagalvojus, ji tokio ir verta, žinoma, aš visada buvau šaunus, tačiau dabar esu SUPER!

Mes draugaujam jau tris metus. Ji man paaukojo savo ramybę, dabar aš galėsiu deramai jai už tai atsidėkoti. Visada suvokiau jos vertę, ir dabar žinau, jog sugebėsiu būti tokiu, kokio ji nusipelnė. Ji sugriovė taiką savo šeimoje, mano Mažė nusispjovė į savo tėvų nuomonę, pamynė jų nusistatymą prieš neįgalų vaikiną ir sėkmingai nepaisė savo giminių nuomonės. Jai buvo vos šešiolika metų, bet visą tą laiką ji nematė jokių kitų vaikinų, išskyrus mane VIENĄ. Mano princesei nepatinka, kai jai sako, jog visa tai yra aukojimasis. Ji mano, kad tai turi vykti savaime ir tai yra tikroji meilė. Tokius jausmus sunku apibūdinti žodžiais.

Tuos tris metus ji mane vertė jaustis ypatingu, netgi pranašesniu už sveikus, kurie gali turėti daug ką: jie gali vertinti antras puses, bet nevertina, jie geria, rūko ir vaidina „kietus“ bachūrus, jie gali vertinti sveikatą, bet nieko nevertindami ir mažai ką gerbdami, jie suteršia meilę, tokią tyrą, tarsi šaltinio vanduo. Galų gale, tokie žmonės save pažemina ne tik kaip asmenybes, bet ir kaip žmones. Bet dėl manęs...

Su NAUJU GYVENIMU apsipratau labai greitai. Buvau teisus, mano panelė labai nustebo  mane pamačiusi ir begalo apsidžiaugė, net apsiverkė. Tokio nuoširdaus džiaugsmo dar nesu matęs. Tada mane ušplūdo palaiminga šiluma. Jos tokios laimingos, dar nebuvau regėjęs, jautęs, kadangi jos akys, labai išraiškingos, jos man tai ir „pasakė“, tačiau mano širdis plyšo iš skausmo: kodėl anksčiau to nebuvo? Gal buvo? Gal buvau per aklas visom prasmėm, kiek įmanoma?

Dabar aš tvirčiau tikiu nei tikėjau anksčiau, jog aš savo mergaitę vesiu prie altoriaus, kartu įšoksim į ežerą nuo tilto, po kuriuo jis tyvuliuos ir džiaugsimės šia meile dar labai ilgai. Aš tikiu, kad dar daug metų, mėnesių bei dienų gyvensim kartu ir iš jausmų, kuriuos jaučiam vienas kitam, gims daug nuostabių dalykų.

MANO MŪZA

Mano merginos vardas ROBERTA. Mes susipažinome prieš tris metus, du tūkstančiai devintųjų liepos pektąją dieną, kai aš nuobodžiavau pas savo, Amžinąjį jiems atilsį, senelius. Užteko vienos sms žinutės, kad tarp mūsų užsimegztų nepaaiškinamas ryšys. Praėjus beveik keturiems mėnesiams, kai grįžau iš Brazilijos, aš pasiūliau jai draugauti. Nuo tada ji man atsidavė visa savo širdimi. Nors jai buvo vos šešiolika metų, tačiau Roberta su ypatingu nuolankumu vykdė mano nurodymus pradedant nuo kalbos kultūros iki elgesio manierų. Tokiu būdu leido ją tobulinti pagal save ir dabar Roberta yra tokia mergina, apie kurią visada svajojau. Nuo tos dienos mus sieja ypatingai tvirta pagarba vienas kitam. Tada aš suvokiau, kad man labai pasisekė ir branginu ją iki šios dienos. Ši mergina yra mano deimantčiukas ir įkvepėja.

Mano merginos vardas yra nuostabus – RO-BER-TA. Man  nepatinka, kai jį trumpina, tarkim – Robkė. Taip ją vadino vienas mano pažįstamas, bet aš jį pamokiau pasakydamas: - „Juk tau nepatiko, kai aš savo telefono adresų knygoje įvardinau tave – „Pacukas“, nes kai turėjau žiurkėną, jį garbingai pakrikštijau Pacuku.

ATSAKAS

Buvau sumautas invalidas, tačiau mergina mane visą laiką stumė į priekį. Atsimenu, kai su ja šokau. Stumdžiau ją kone po visą salę, numyndžiau jai kojas, o kai visa tai baigėsi, ji mane švelniai apkabino ir apipylė pasakiškais savo bučiniais. Jaučiausi labai pakylėtas ir didžiavausi savimi. Iš šono žiūrint į mūsų šokį, atrodė, kaip Robertos kankinimas, tačiau jai šokis su manimi patiko.

Atsimenu, kai eidavau su Roberta gatve ir žmonės į ją ar į mudu spoksodavo, tada ji man pasakė:

- Tokie žvilgsniai mane nervina.

Kiekvienas Robertos žodis man glostė širdį ir po daugelio smūgių esu toks tvirtas tik jos dėka.

Mano mūza, kiekvieną dieną, šiais prisiminimais ir savo buvimu verčia mane ją dar labiau branginti. Kai mano mergaitė verkia, man jos ašaros raižo širdį ir verčia jaustis kaltu. Todėl nekenčiu kitų žmonių, kurie ją skaudina ir tokiu būdu verčia ją lieti ašaras. Nesvarbu, koks žmogus aš bebūčiau, neįgalus ar sveikas, niekas neturi teisės kritikuoti mano nuomonės ar požiūrio, išskyrus, vienintelį žmogų – Robertą, nes man nusispjaut į kitų nuomones. Roberta mane visuomet palaiko, nors kitiems tai, ką noriu daryti, atrodo nesąmonė, tačiau ji ėmėsi ir imasi mano sumanymus įgyvendinti, jeigu jai tai ir nelabai patinka. Už visa tai, ją labai gerbiu. Roberta visada man patars ir paguos,o kai man iškyla klausimas, - Kodėl pasirinkai mane, juk yra daug sveikų vaikinų?

Tada ji man atsako:

- Yra, tačiau myliu tik tave vieną, o kitų, mano širdis nemato.

Išgirdęs šiuos žodžius, aš neapsakomai džiaugiuosi vėl ir vėl. Labai tikiuosi, kad ir kitiems vaikinams taip pasiseks, kaip man. Taigi, nesnauskit kol esate jauni.

SAUGAU IR GINU

Aš visada norėjau būti karininku. Jie visuomet mane žavėjo, žavi ir manau, kad tai niekada nepasikeis.

Su savo mažute vaikščiojom po Vilnių ir kalbėjomės apie jo sudarkytą kraštovaizdį ir užterštą sostinės orą, kai staiga mus apsupo grupelė „skustasprandžių gaidžiukų“, kurie prie mūsų prisikabino sakydami:

- Gal paskolinsi, savo mergą? -Ir sukaukė, kaip šunys suspaustais kiaušais.

Mes sustojom, mečiau į savo mergaitę nuožmų žvilgsnį ir puoliau juos, kaip alkanas vilkas avių būrelį. Išvelėjau šonkaulius tiems „skystaklyniams“. Gal bus švaresni? Po to, iškviečiau greitąją pagalbą ir palikom juos gulėti purve, besirankiojant išsprogdintus, pageltusius dantukus.

Žinoma, mūsų romantiškas pasivaikščiojimas buvo sugadintas. Tie ožiai suplėšė mano kostiumą ir ištepė mano sniego baltumo marškinius, savo burokėlių spalvos tirščiais. Jie išgasdino mano turtą, kurį nuožmiai gyniau. Mes tik ėjom gatve ir nieko daugiau. Aš nekaltas, kad tie nevykėliai nesusiranda tokio grožio merginos, kaip mano, bet aš nenustebau, čia gi Lietuva. Iš esmės, man tokia šalies padėtis nerūpi, svarbu, kad apgyniau savo merginą. Aš visada norėjau, kad ji šalia manęs jaustųsi saugi. Dabar jaučiuosi, kaip tikras vyras.

NUOTYKIS ALIASKOJE

Sumautas lėktuvas, kuriuo skridome, sudužo rėždamasis į medžių viršūnes. O, Švenčiausiasis, visi žuvo, tačiau fortūna nusišypsojo man ir mano merginai, mes likome gyvi. Aš atsipirkau tik mėlynėmis ir smulkiais įbrėžimais, o mano roželė tik beprotiškai išsigando ir išsinarino kulkšnį. Ji negalėjo normaliai eiti, tačiau mudu privalėjom surasti pagalbą. Taigi, mes ėjome.

Aš ją pernešiau rastu per upę, kai kažkur už penkiasdešimties metrų nuo mūsų, pamačiau besiartinantį ir grėsmingai mus stebintį grizlį. Mūsų žvilgsniai susidūrė. Jam iš nasrų dribo putos, o akys buvo pasruvusios krauju. Buvo aišku, kad tai žmogėdra. Buvau apie tai girdėjęs, bet kad susidursiu, niekada apie tai nepagalvojau, taigi, pasiruošiau kovai. Jis užuodė baimę ir artinosi prie mūsų. Man neliko jokios kitos išeities, kaip tik kovoti su juo arba bėgti, bet tai nėra geras sumanymas. Tas trijų metrų „ožys“, nors ir yra didelis, tačiau labai greitas, vikrus ir beprotiškai stiprus. Aš suvokiau, jog man bus sunku. Jei bėgtume, jis mus pavytų ir sudrąskytų, arba blogiau, aš likčiau gyvas, bet be prasmės gyventi. Negaliu to leisti! Aš taip pat, kaip ir jis, lėtai artinausi, palikęs merginą savo užnugaryje. Prieš save laikiau tik kišeninį peiliuką, tvirtai suspaudęs rankoje. Prie savęs neprileidau jokių kitų minčių tik, „Tu – lavonas, bičiuli“. Kai tik mes priėjome vienas prie kito per du metrus, staiga jis nėrė į kemsynus. Turbūt nusprendė, jog leis man dar pagyventi. Šis, to kvailo padaro elgesys, privertė mane rimtai susimąstyti apie mano ir mano deivės saugumą. Juk tas meškinas gali pulti ir iš užnugario, nes čia jo valdos, čia jo namai. Jis čia jaučiasi taip, kaip aš jaučiuosi savo kambaryje. Mes jam lyg du vabaliukai, atsitrenkę į automobilio priekinį stiklą. Bet kadangi prie manęs yra ji, mano jėgų šaltinis, aš privalau nudobti tą meškiuką ir suvalgyti vakarienei, nes jau išalkom.

Mes įsikūrėme miško pakraštyje, atviroje vietoje. Aplink mus sukūriau laužą, kuris apsaugotų nuo to iškrypusio plėšrūno. Naktį negalėjau ramiai miegoti, nes mačiau kaip jis slampinėjo aplink mūsų stovyklavietę.  Bandžiau jį padegt mėtydamas į jį liepsnojančius pagalius. Aš buvau pasiryžęs sudeginti jį su visu šiuo, suknistu mišku, bet jis mano deimantčiuko nepalies, nebent jis mane pirmas užmuš. Praėjus kelioms valandoms, man pavyko jį padegti. Drebėjo žemė, nuo jo riaumojimo, gaudė visas aplink esantis miškas. Žvėris blaškėsi degdamas, o man šio padaro pasidarė velniškai gaila. Tai buvo žūtbūtinė kova, bet aš privalėjau taip pasielgti, norėdamas mus apsaugoti nuo labai realios grėsmės mirti lėta skausminga mirtimi.

Ryte mes iškeliavome toliau. Pakeliui radome medžiotojų trobelę, kurioje buvo telefonas. Tada išsikvietėme pagalbą ir po kelių valandų mus paėmė iš šios sumautos Aliaskos.

MATERIALUS SKAUSMAS

Kai nupirkau savo merginai automobilį, dar buvau neįgalus. Mano biudžetas nebuvo didelis, bet išgalėjau jai nupirkti du tūkstančiai trečiųjų Reno Meganę. O dangau, kokia ji buvo laiminga! Net ir aš, kartu su ja, džiaugiausi.

Atsimenu, kai mes važinėjome Palangos mieste, kai ji „bagstelėjo į šikną“ kitai mašinai. Roberta, išlipusi iš automobilio, „sustingo“ nuo patirto šoko ir apsipylė ašaromis. Man buvo labai skaudu žiūrėti į savo Mažę, taigi priėjęs apkabinau ir pradėjau ją guosti:

- Viskas gerai! Geras smūgis! Mūsų mašina drausta, o jeigu ką, aš tau nupirksiu kitą.

Man visada patiko seni automobiliai ir dabar turių jų kolekciją: WV Golf serija, seni BMW, Mercedes ir Audi. Pamenu, kaip Roberta stovėjo garažo tarpduryje ir stebėjo, kaip aš sukiojuosi aplink juos. Tada mano žvilgsnis užkliuvo už jos nuostabių akių,kuriose pamačiau ašaras. Aš paklausiau:

- Kas atsitiko?

Ji tyliai, šypsodamasi man atsakė:

- Tiesiog, tu visą laiką to norėjai ir dabar matau, kad tavo svajonė išsipyldė. Mane žavi tavo entuziazmas. Kad ir kaip stengiausi, tačiau to, ką dabar darai, negalėjau tau duoti. Visa tai įvyko labai greitai – tu pasveikai, o aš, kaip sapne.

Jos žodžiai suvirpino mano širdį. Šio atsitikimo, kol gyvas, nepamiršiu. Ji sako tiesą, - mūsų realybė lyg sapnas.

PASAKIŠKAS GYVENIMAS

Į visuomenę integravausi labai greitai. Roberta mane palaikė, kai aš norėjau įstoti į Karo akademiją. Buvau ten geriausias iš geriausių. Laisvalaikiu mokiausi kovos menų, pratybų metu demonstravau neįtikėtiną greitį ir vikrumą. Praėjus metams, gavau vyresniojo leitenanto laipsnį. Grįžęs iš taikos palaikymo misijos Afganistane, nusipelniau, kad man pakeltų karinį laipsnį, dabar aš jau majoras.

Lipdamas karjeros laiptais,du tūkstančiai penkioliktais metais, liepos penktąją vedžiau Robertą. Po dviejų metų mes susilaukėme naujagymio, nusipirkome namą su didžiuliu garažu ir nekantriai laukėme, kokių staigmenų mums pažers gyvenimas ateityje.

MEDAUS MĖNESIS

Mano žmonos svajonė buvo aplankyti Naująją Zelandiją. Mūsų kelionė į šią šalį sutapo su mano kapitono laipsnio gavimu.

Su Roberta ėjome gatve ir pamatėme, kaip minia žmonių bėgą į mus lyg genamų avių banda. Tokio sąmyšio priežastis buvo savaeigė karinė mašina važiuojanti į minią. Nieko negali būti stipresnio už vyrą ginantį savo šeimą. Taigi, puoliau tą mašiną, tikėdamasis, kad man pavyks apsaugoti savo žmoną ir likti gyvam. Su savimi visuomet nešiojuosi ginklą, tad šoviau į važiuoklę ir greitai nušokau nuo tanko, tikėdamasis, kad atkreipiau jo dėmesį ir, kad tas šaudantis į mane „ožys“ pradės mane vytis. Norėjau, jog tankas nebevažiuotų į žmones, žinoma, man pavyko. – O kas toliau? – pagalvojau aš. Plano neturėjau, juk, kaip visada, veikiau eksprontu. Perlipau vieną sutraiškytą nelaimėlį, tačiau man pavyko mašiną priversti trenktis į namą. Po to, pradėjau šaudyti kaip beprotis į tą prakeiktą, mirtį nešantį, geležies gabalą. Šaudžiau tol, kol jis pradėjo liepsnoti. Šis bjaurybė peršovė man petį, truputi apdegino, bet į viską nusispjaut, nes po kelių akimirkų jau buvau mylimosios glėbyje. Kad ir kaip bebūtų gaila, tačiau šie sumauti kariniai žaidimai nutraukė mūsų ilgai planuotą medaus mėnesį, tad mums teko grįžti atgal į Lietuvą. Nieko nebuvo geriau, nei žinoti, jog visa mūsų šeima kartu: aš, žmona ir mūsų sūnus.

Sugijo petis ir man buvo pasiūlyta vykti atgal į Afganistaną. Kai su žmona tariausi, ji patraukdama mane per dantį, atidavė man pagarbą kariniu papročiu ir nusišypsojusi savo kerinčia šypsena, tarė:

- Aš visada noriu, kad tau būtų gerai,brangusis, tačiau, kaip man su vaiku reikės be tavęs gyventi, kapitone?

Jos žodžiai padėjo man apsispręsti, – aš atsisakiau.

NAMAI

Mūsų namas stovi labai vaizdingoje vietoje: ant kalno, kurį supa nuostabūs miškai, o papėdėje tyvuliuoja platus ir labai skaidrus ežeras. Kasdien mūsų šeima mėgaujasi tyla ir ramybe šioje nepaprastoje vietovėje.

Kai grįždamas iš darbo paimu vaiką iš darželio ir nuvykstu Robertai padėti uždaryti mūsų krautuvėlę, pavadinimu „Gamtos prieglobstyje“, tada visi kartu grįžtame į spinduliuojančius jaukumu ir šiluma namus. Visada, grįžęs namo, pasiimu vaikutį ir bėgu į savo mylimą garažą. Mano žmona, stovėdama tarpduryje stebėdavo mane ir mūsų sūnų Stanislovą besisukiojantį tarp mašinų. Nors sūnus nieko dar nesupranta, bet aš jau mokiau jį atpažinti automobilių markes, rodžiau motociklą Harley Davidson, savo mylimą Hummer‘į, Tiger traktorių bei daug kitos technikos. Paskui mano žmona eidavo ruošti vakarienę, o mes tuo tarpu važinėjomės keturračiu arba skraidinau sūnų lėktuvu. Jis gražią šypseną ir nuostabias akis paveldėjo iš mamos.

Roberta racijos pagalba pranešdavo man, kad vakarienė jau paruošta. Nustoję grožėtis saulėlydžiu ir nusileidę ant žemės, nešinas sūnumi skubėdavau pas nuostabiai vakarienę ruošiančią žmoną.

MŪSŲ ŠEIMA

Mes susilaukėme antro vaiko, kai man buvo dvidešimt septyneri metai, jau tada buvau pulkininkas. Sūnaus gimimas, mūsų nuostabiai šeimai, atnešė dar daugiau džiaugsmo, laimės bei šviesos. Roberta vaikštinėjo prie krūtinės glausdama mažąjį Jonuką ir stebėjo, kaip Stanislovas nedrąsiai apžiūrinėja mano taisomą mašiną. Baigęs remontuoti automobilį, aš paėmiau Stasiuką ant rankų ir priėjęs prie žmonos, pabučiavau jai į skruostą.

– Žinai, mamyt, mūsų Stasiukas užaugęs bus mechanikas.

Ji kerinčiai nusišypsojo sakydama:

- Tai jau tikrai.

Tada mes apsikeitėme vaikais ir aš pradėjau Jonukui rodyti mašinas.

– Tai tu nori, kad ir Jonas taptų mechaniku?

Aš atsisukau į Robertą ir tariau:

- Mechanikas geriau nei karininkas, bent jau nerizikuoja žūti kare.

Nešinas Jonuku priėjau prie traktoriaus, o Roberta man sako:

- Edvinai, tu jau pulkininkas, gal jau metas pagalvoti apie šeimą ir mesti savo karo žaidimus?

Aš tvirtu žingsniu priėjau prie Robertos, apkabinau ją laisva, tepaluota ranka:

- Mieloji, aš noriu būti generolas. Aš įsitikinęs, kad tu suprasi. Koks kareivis nenori tapti pulkininku, koks pulkininkas nenori būti generolu?

Ji supratingai nusišypsojo ir tarė:  

- Suprantu, mano generole, tik būk atsargus, nes tu man ir vaikams esi visas pasaulis.

MŪSŲ DŽIAUGSMAS

Mudu sedėjome virtuvėje, kai Stasiukas pribėgo prie manęs ir tarė:

- Tėti.

Negaliu žodžiais apsakyti, kaip tai mane sujaudino. Vos nenualpau ir tada pagalvojau, - Velniop tą generolo laipsnį.

Jonukas sedėjęs ant mano žmonos kelių sujudo ir pradėjo krykštauti. Šios akimirkos džiaugsmo niekas negalėjo sugadinti. Džiaugiuosi, kad gyvenu Lietuvoje.

Kai naktimis vaikai pradėdavo verkti, keldavausi aš. Niekur eiti nereikėdavo, nes jie miegojo mūsų kambaryje. Atsimenu, kai verkiantį Stasiuką pasiguldėme viduryje lovos tarp mūsų ir jis nurimo. Mes džiaugėmės, kad mūsų šeima gyvena tokioje santarvėje. Jos linkiu ir kitoms šeimoms, juk vaikai, tai nuostabiausias dalykas vyro gyvenime.

TAIKOS MISIJA

Rūtina kareivinėse mane užkniso, taigi pasiprašiau būti išsiunčiamas į karštąjį tašką (taikos palaikymo misija Libijoje). Su Roberta apie tai pasikalbėjome ir ji mane išleido, išgavusi pažadą sugrįžti.

Į namus grįžau praėjus dviems metams, gavau pulkininko laipsnį. Šeima mane šiltai sutiko. Vaikai puolė man į glėbį, o atėjusi Roberta, atidavė man pagarbą ir karštai pabučiavusi tarė:

- O, mano pulkininkas grįžo!

Po to, visi susėdom į žmonos mašiną ir grįžom į šiltus, jaukius namus.

ELENUTĖ

Praėjo trys metai, aš jau gavau generolo laipsnį, turiu absoliučią karinę valdžią. Su žmona nusprendėme, jog būtų nuostabu kartu su vaikais keliauti aplink pasaulį. Įpusėję kelionę, savo šeimą papildėm dar vienu vaiku, kuris gimė Naujoje Zelandijoje.

Gimė mergaitė, kurią pakrikštijome Elenos vardu. Staseliui jau buvo septyneri, o Jonukui penkeri. Mano žmona Elenutės nepaleido iš rankų nė akimirkai. Tai man glostė širdį. Kai po metų grįžom į Lietuvą buvome gerai pailsėję, tad kibom į darbus. Prasidėjo rūpesčiai... Tačiau visą tai užgožia grįžimas į mylinčią ir laukiančią šeimą. Stasiukas su Jonuku, kaip ir vaikai, krėsdavo eibes. Atsimenu, kai mokiau juos vairuoti automobilį, skraidindavau juos lėktuvu, eidavome žvėjoti. Kartais su mumis eidavo ir Roberta su Elenute. Žinoma, jos mums trukdydavo, tačiau būdavo labai miela visiems pabūti kartu. Mums bežvejojant, Elenutė išmoko plaukti. Apskritai, gyvenom kaip graži, laiminga šeima.

Su savo šeima praleisdavau daug laiko. Žaisdavau su vaikais krepšinį, futbolą. Stasiukui labai patiko krepšinis, Jonukui labai patiko futbolas, o Roberta mėgo su manimi žaisti badmintoną. Tuomet Elenutė lakstydavo aplink mus ir gaudydavo žiogus ar varles.

– Roberta, aš noriu dar vieno vaikučio.

Sulaukiau žmonos pritarimo, tad ilgai nelaukę iš vaikų namų įsivaikinome penkiametį Edvardą.

Mažasis Edvardukas labai domėjosi kovos menais, kaip ir Jonukas. Aš savo vaikams buvau autoritetas. Atvirutėse jie visada vaizduodavo mamą, kaip princesę, o mane, kaip terminatorių. Man ir žmonai, išskyrus vienas kitą, nebuvo nieko svarbiau už šeimą. Ji vis, su ašaromis akyse, nusišypso mane apkabinusi.

– Mieloji, ar atsimeni mūsų draugystės pradžią? Atsimeni, kai mane pamatei sveiką? O dabar pažiūrėk, ką mes turime. Aš turiu nuostabią, mylinčią žmoną ir keturis nuostabius vaikus. Turime namą, daug mašinų, lėktuvą, aš esu generolas, o tu - mūsų garsios krautuvėlės vadovė. Pasakyk man, gėlele, kas dar galėtų būti geriau? Mano galva tai yra pasaka – mūsų pasaka.

Ji mane karštai pabučiavo, metė žvilgsnį į laikrodį ir tarė:

- Mielasis, aš jau eisiu ruošti pietų, o šią pasaką, sukūrėme mes.

Sedėjau ir žiūrėjau, kaip ji verda sriubą, mačiau, kaip jos ašara nuriedėjo skruostu ir įkrito į garuojantį puodą, šyptelėjau ir pasakiau:

- Turbūt sriuba bus skanesnė.

Ji atsisuko ir paklausė:

- Ką?

Pamačiusi, kad juokiuosi, ji atsakė:

- Prašyčiau nesišaipyti.

Aš buvau teisus, sriuba buvo nerealaus skonio, kai pakviečiau vaikus prie maisto, jie puolė kaip šakalai. Mano žmonelė prie puodų stovėjo gal valandą, o mes viską prarijom daugiausiai per dešimt minučių. Atsistojęs padėkojau už pietus ir pasakiau:

- Super, jie buvo alkani.

Roberta  pamačiusi, jog juokiuosi, pasakė:

- Tu dar pasijuok ir nebegausi valgyti.  

O aš jai atsakiau:

- Ar žinai, kaip tribunolas baudžia karo nusikaltėlius?

– Geriau nežinoti...

– Tai ir stenkis to nesužinoti.

Pabučiavau Robertą į skruostą ir tariau:  

- Tu nuostabi.

Paskui ji pro langą pamatė, kaip aš su vaikais važinėju jos mašina po kiemą. Staselis buvo už vairo, Jonukas šalia, o aš įsitaisęs ant galinės sėdynės. - Kadangi Edvinas su vaikais, jiems nieko neatsitiks, -  pagalvojo Roberta. Tada ji prisiminė, kaip aš, palikęs ją užnugaryje, norėjau kautis su pačiu grizliu. Prisiminė, kaip saugodamas ją, puoliau tanką ir tada ji dar kartą pagalvojo: - Taip, mano vaikams nieko neatsitiks, nes mano generolas saugo savo šeimą.

Atsidususi, pradėjo tvarkyti namus ir žinoma, galvojo apie esamą ir buvusį gyvenimą.

Kai atėjo laikas vakarieniauti, aš su vaikais, grįžome purvini, kaip velniai. Roberta, pagaminusi vakarienę, klausia mūsų:

- Kur jūs taip išsimurzinot, beproti tu?

Aš jai atsakiau:

- Su vaikais žaidžiau karą.

Tada ji nuvarė mus praustis ir liepė eiti valgyti.

PABAIGA

Kai Stanislovui suėjo aštuoniolika metų, jis sekė tėvo bėdomis ir įstojo į karo akademiją. Jonukas svajojo įstoti į policijos akademiją, o Edvardas norėjo būti verslininku. Jauniausioji Elenutė, tiesiog norėjo būti panaši į mamą ir sukurti tokią pat laimingą šeimą, kurioje ji gyvena.

Iš tikrųjų, man pavyko sukurti tobulą šeimą. Mano šeima buvo vieninga, mus visus vienijo meilė ir pagarba vienas kitam, neiškildavo jokių problemų, kurių sklandžiai nebūtume išsprendę, nes visą laiką vienas kitam viską išsipasakodavome. Kadangi aš esu karininkas, mano šeimoje vyrauja tam tikra disciplina, kurios visi laikosi. Roberta niekada nebuvo man neištikima, nes jau dvidešimt penkerius metus gyvena su vyru, apie kurį visada svajojo.

Tai tik iliuzija, tačiau aš karštai tikiu, kad man su Roberta pavyks, turėti tokią arba kitokią šeimą.

EPILOGAS

Taip ir baigėsi mano istorija. Tikiuosi, jog kiekvienas supranta, jog tai nėra realybė, o tik svajonė. Tačiau manau, kad šia svajone verta tikėti ir verta jos siekti. Mano istorijos moralas yra toks, kad neįgaliems žmonėms neverta nuleisti rankų, nes nežinai kur ir kada tavęs laukia žmogus pasirįžęs atverti tau savo širdį ir netgi įsileisti į ją. Verta tikėti, jog yra tokių žmonių, kaip Roberta.

Redagavo Roberta Gulbinaitė.