Stipriau už neapykantą.

Tim Guenard

Stipriau už neapykantą.

“Stipriau už neapykntą” - tai knyga, kuri vienaip ar kitaip paveiks skaitytojo gyvenimą. Joje nerasime aprašytų tuščių meilės ar fantastikos istorijų. Atvirkščiai - tai ne fantastika, o realus autoriaus gyvenimas, kurio faktai dažnam skaitytojui yra protu nesuvokiami. Ši knyga privers nutilti ir susimąstyti tuos kurie turi viską, bet vis tiek yra nepatenkinti savo gyvenimu.

Pažvelgus į knygos viršelį, išvysime nuotrauką, kurioje įmažintas, jos autorius Timas. Tik čia jis - mažas berniukas kuriam vos treji metai. Tokį mažą jį mama paliko pakelėje, pririštą prie elektros stulpo. Tai ryškiausias vaikystės atsiminimas apie mamą. Kaip pats autorius rašo “Tolstanti nugara ir aukšti balti auliniai batai. Kažkas nueinantis..” (p. 14) Toks mamos poelgis tada jam nebuvo iki galo suprantamas, bet maža vaiko širdis, galima sakyti, buvo ruošiama tolimesniems gyvenimo išbandymams.

Tėvas - šioje knygoje gana dažnai minimas, nes berniukui jis paliko didelių randų gyvenime. Motinos išėjimas Timo tėvą visiškai palaužė. Jis pradėjo gerti, ir savo neapykantą vis dažniau ir dažniau išliedavo mušdamas, engdamas berniuką. Po vieno tokio įprasto įtužio, penkerių metų Timas komos būsenoje buvo išvežtas į ligoninę. “Tarp keturių šios ligoninės palatos sienų praleisiu daugiau negu dvejus su puse metų. Gydytojas paaiškina, kad mano kojos buvo taip sutraiškytos, jog jas reikia iš naujo sudėlioti kaip kokius paveikslėlius.” (p, 25) Toks tėvo žiaurumas nesileidžia tapatinamas su realybe. Neįmanoma įsivaizduoti, kad toks galėtų būti žiaurus žmogus savo atžalai. Tolimesnuose knygos epizoduose autorius sakys, kad nekartą kilo minčių nužudyti savo tėvą. Bet kaip pats autorius rašo: “žmogaus širdies gelmė yra stipresnė už neapykantą”.

Iš naujo mylėti gyvenimą ir aplinkinius Timą moko neįglieji. Knygai įpusėjus autoriaus gyvenimas spėja įgauti įvairių atspalvių. Būdamas dvylikos, pabėga iš pataisos namų, o dar po metų - įsisuką į prostitučių reketavimo verslą, kuris anaiptol neparodo gražių gyvenimo spalvų. Atėjus šešioliktiems gyvenimo metams pradeda boksuotis, tampa geru boksininku, ir pirmą kartą gyvenime pelno aplinkinių pripažinimą. . Po keturių metų Timas pradeda savanoriauti “Arkos” bendruomenėje. Ten jis sutinka tuos kurie yra sužeisti, palaužti, neįgalūs - atstumti visuomenės. Autorius rašo: “Arkiečiai yra ateiviai iš kosmoso. Jie nepanašūs į kitus žmones. Jie kuria paprastą ir tiesioginį bendravimą: patinki jiems - tau pasako, nepatinki - nekreipia į tave dėmesio. Viską apskaičiuojančiame pasaulyje tai yra spontaniškumo dovanos. Jokio puikavimosi, jokio teatro… Atgaiva.” (p. 178) Čia jis pradeda pažinti kitą pasaulio pusę. Kurioje viršų ima meilė, nuoširdumas, atvirumas. Timas sutinka savo sielos draugus, kurių gyvenimai, taip pat, pilni išgyvenimų. Jie jį išmokė vieno svarbaus dalyko - džiaugtis gyvenimu nors ir koks jis bebūtų. Jų dėka jis atgimsta iš naujo.

“Nesu pratęs rašyti, ir teatleidžia man skaitytojas už neliteratūrinį šių eilučių stilių. Labiau mėgstu kalbėti” (p. 9) Manyčiau skaitant šią knygą nereiktų kritikuoti stilistikos (už kurią autorius atsiprašo). Iš šios autobiogrfijos reikia pasimokyti, kaip atlesti, pamilti. Joje įrodoma, kaip trumfuoja gėris prieš smurtą ir neapykantą. Tai laiškas mums visiems gyvenimo išbandymų palaužtiems ir galvojantiems, kad blogiau nei mums daugiau niekam nėra.

10 pelėdžiukų iš 10