Amžino įšalo žemėje.

ALDONA ŽEMAITYTĖ

„AMŽINO ĮŠALO ŽEMĖJE“

Mėgstamiausia citata:   „Atmintis – ne vanduo. Atmintis už akmenį stipresnė. Už geležį ir plieną. Mūsų atmintis – deimantinė!“

„Amžino įšalo žemėje“ - tai knyga, kurioje kalbama apie vieną didžiausių  Lietuvos bei kitų  buvusios Sovietų sąjungos tautų tragediją – vadinamųjų „liaudies priešų“ masinius trėmimus į Sibirą, Ši knyga yra ypatinga tuo, kad joje pasakojami tikri  šį pragarą išgyvenusių žmonių prisiminimai apie ištrėmimą, Sibire patirtas kančias bei grįžimą į išsvajotąją Tėvynę.

Turiu pasakyti, jog skaitant šį kūrinį vienas didžiausių minusų, kurį pastebėjau buvo tas, kad tiek vizualiai, tiek ir pasakojimo stiliumi visi 6 knygos skyriai labai skiriasi, taip yra galbūt, todėl, kad kiekvieną šios knygos skyrių rašo vis kitas tremtinys. Tačiau tai netrukdo suprasti pagrindinės knygos minties ir tikslo, kodėl ši knyga parašyta, nes visi knygos pasakotojai vienareikšmiškai, teigė, kad viešai prabilti apie tremtyje išgyventus žiaurumus nusprendė, nes nenori, kad praeityje okupantų vykdyti nusikaltimai paskęstų užmarštyje...

Skurdas, badas, alinantis darbas bei atšiaurios gyvenimo sąlygos buvo to meto Sibiro  tremtinių kasdienybė, bet labiausiai knygoje mane sukrėtė ne tai. Geriausiai pamenu tremtinių pastangas net ir esant tokioms kraupioms aplinkybėms išlikti žmonėmis, o svarbiausia neprarasti vilties ir tikėjimo, jog kadanors jų patiriama  kančia visgi baigsis ir jie dar išvys gimtuosius namus. Atokiuose Sibiro vietovėse žmonės kūrė mokyklas  - iš savo tarpo rinko intelektualiausius asmenis, kurie po darbų, vakarais  mokydavo tremtinių vaikus, nors ir labai kukliai, bet,  vis dėl to švęsdavo religines šventes bei, jei tik atsirasdavo galimybė, stengdavosi garbingai palaidoti Anapilin išėjusius artimuosius. Su tuo susijęs ir įsimintiniausias šio kūrinio epizodas. Kai vienai iš knygos  pasakotojų pagaliau buvo leista grįžti namo moteris ryžosi dar vienam „nusikaltimui“ t. y. slapčia iš Sibiro platybių kartu su savimi išsigabeno ir savo seną, sergančią motiną. Keletą metų grįžusi į Lietuvą moteris sėkmingai slėpė savo mamą, bet baisiausias šioje istorijoje man pasirodė faktas, jog tiesos apie savo poelgį buvusi tremtinė negalėjo atskleisti net ir motinai mirus, o tai reiškė, kad neturėjo teisės ir oficialiai palaidoti brangiausio sau,  žmogaus, nes jei apie tai būtų sužinojusi tuometinė sovietų valdžia moteriai grėstų amžina tremtis dar griežtesnėmis - katorgos sąlygomis. Dėl šios priežasties, laidotuvės turėjo vykti slapta, be apeigų ir net be kapo duobės. Kad tremtinės paslaptis niekada neišaiškėtų ji pati, savo rankomis, motinos kūną užmūrijo po gimtojo namo pamatais ir toks atvejis, anot pasakotojos, toli gražu ne vienintelis... Visa tai rodo, jog tremtinų gyvenimas tikrai kartais pranokdavo, net ir pačio baisiausio siaubo filmo scenarijų.

Gal šios knygos meninė vertė ir nėra pati aukščiausia, nes ji labiau primena istorinius metraščius su daug pavardžių, datų ir kitų smulkių detalių, tačiau, manau, jog ją yra verta perskaityti ypač jaunesnio amžiaus skaitytojams, siekiant, kad tokios tautų tragedijos kaip masiniai trėmimai ir okupacija daugiau niekada nebepasikartotų.

Manau, žmonių  kančios jokiu matu įvertinti negalima todėl ši knyga balais nebus vertinama.