Gimdymo namai

Ami McKay
Gimdymo namai

Po paskutinės perskaitytos knygos (tai buvo Agnės Žagrakalytės ,,Klara“), norėjau perskaityti ką nors aiškesnio ir paprastesnio. Taigi radau knygą ,,Gimdymo namai“. Maniau, kad šioje knygoje bus rašoma apie gimdymus, senesnių laikų mediciną ir panašius dalykus. Šioje knygoje yra ir to, tačiau daugiau rašoma apie kitus dalykus.
Pagrindinė romano veikėja Dora Reir – vienintelė dukra penkiose laivadirbių Reirų kartose. Atstumta bendraamžių, ji susidraugauja su kita vieniše – senąja panele Babino, pribuvėja ir žiniuone. Tapusi panelės B. mokine, mergina perima ne tik tradicinės akušerijos išmintį, bet ir jos priešą – daktarą Tomą, atstovaujantį šiuolaikinės medicinos mokslui. Kol pasaulis kariauja, moterys gimdo, – o Dora „gaudo“ jų kūdikius, gydo kūnus ir sielas, sprendžia amžinas meilės ir motinystės problemas.

Man patiko aiškus ir paprastas šios knygos stilius. Taip pat knygoje yra istorinių detalių, tokių kaip pirmojo pasaulinio karo įvykiai ir kova už moterų teises. Ši istorija yra labai gyvenimiška. Joje yra visko. Meilės, neapykantos, sėkmių ir nesėkmių, laimių ir nelaimių. Taigi šitas dalykas man irgi patiko.

Knygos pliusai:
• Aiškus ir paprastas stilius
• Įdomios istorinės detalės
• Gyvenimiški įvykiai

Knygos minusai:
• Kai kurie įvykiai vis tik yra šiek tiek painūs.
• Knygoje yra daug grubumo.

7 pelėdžiukai iš 10

Stipriau už neapykantą.

Tim Guenard

Stipriau už neapykantą.

“Stipriau už neapykntą” - tai knyga, kuri vienaip ar kitaip paveiks skaitytojo gyvenimą. Joje nerasime aprašytų tuščių meilės ar fantastikos istorijų. Atvirkščiai - tai ne fantastika, o realus autoriaus gyvenimas, kurio faktai dažnam skaitytojui yra protu nesuvokiami. Ši knyga privers nutilti ir susimąstyti tuos kurie turi viską, bet vis tiek yra nepatenkinti savo gyvenimu.

Pažvelgus į knygos viršelį, išvysime nuotrauką, kurioje įmažintas, jos autorius Timas. Tik čia jis - mažas berniukas kuriam vos treji metai. Tokį mažą jį mama paliko pakelėje, pririštą prie elektros stulpo. Tai ryškiausias vaikystės atsiminimas apie mamą. Kaip pats autorius rašo “Tolstanti nugara ir aukšti balti auliniai batai. Kažkas nueinantis..” (p. 14) Toks mamos poelgis tada jam nebuvo iki galo suprantamas, bet maža vaiko širdis, galima sakyti, buvo ruošiama tolimesniems gyvenimo išbandymams.

Tėvas - šioje knygoje gana dažnai minimas, nes berniukui jis paliko didelių randų gyvenime. Motinos išėjimas Timo tėvą visiškai palaužė. Jis pradėjo gerti, ir savo neapykantą vis dažniau ir dažniau išliedavo mušdamas, engdamas berniuką. Po vieno tokio įprasto įtužio, penkerių metų Timas komos būsenoje buvo išvežtas į ligoninę. “Tarp keturių šios ligoninės palatos sienų praleisiu daugiau negu dvejus su puse metų. Gydytojas paaiškina, kad mano kojos buvo taip sutraiškytos, jog jas reikia iš naujo sudėlioti kaip kokius paveikslėlius.” (p, 25) Toks tėvo žiaurumas nesileidžia tapatinamas su realybe. Neįmanoma įsivaizduoti, kad toks galėtų būti žiaurus žmogus savo atžalai. Tolimesnuose knygos epizoduose autorius sakys, kad nekartą kilo minčių nužudyti savo tėvą. Bet kaip pats autorius rašo: “žmogaus širdies gelmė yra stipresnė už neapykantą”.

Iš naujo mylėti gyvenimą ir aplinkinius Timą moko neįglieji. Knygai įpusėjus autoriaus gyvenimas spėja įgauti įvairių atspalvių. Būdamas dvylikos, pabėga iš pataisos namų, o dar po metų - įsisuką į prostitučių reketavimo verslą, kuris anaiptol neparodo gražių gyvenimo spalvų. Atėjus šešioliktiems gyvenimo metams pradeda boksuotis, tampa geru boksininku, ir pirmą kartą gyvenime pelno aplinkinių pripažinimą. . Po keturių metų Timas pradeda savanoriauti “Arkos” bendruomenėje. Ten jis sutinka tuos kurie yra sužeisti, palaužti, neįgalūs - atstumti visuomenės. Autorius rašo: “Arkiečiai yra ateiviai iš kosmoso. Jie nepanašūs į kitus žmones. Jie kuria paprastą ir tiesioginį bendravimą: patinki jiems - tau pasako, nepatinki - nekreipia į tave dėmesio. Viską apskaičiuojančiame pasaulyje tai yra spontaniškumo dovanos. Jokio puikavimosi, jokio teatro… Atgaiva.” (p. 178) Čia jis pradeda pažinti kitą pasaulio pusę. Kurioje viršų ima meilė, nuoširdumas, atvirumas. Timas sutinka savo sielos draugus, kurių gyvenimai, taip pat, pilni išgyvenimų. Jie jį išmokė vieno svarbaus dalyko - džiaugtis gyvenimu nors ir koks jis bebūtų. Jų dėka jis atgimsta iš naujo.

“Nesu pratęs rašyti, ir teatleidžia man skaitytojas už neliteratūrinį šių eilučių stilių. Labiau mėgstu kalbėti” (p. 9) Manyčiau skaitant šią knygą nereiktų kritikuoti stilistikos (už kurią autorius atsiprašo). Iš šios autobiogrfijos reikia pasimokyti, kaip atlesti, pamilti. Joje įrodoma, kaip trumfuoja gėris prieš smurtą ir neapykantą. Tai laiškas mums visiems gyvenimo išbandymų palaužtiems ir galvojantiems, kad blogiau nei mums daugiau niekam nėra.

10 pelėdžiukų iš 10

Klara

Agnė Žagrakalytė

Klara

Prieš pradėdama rašyti šios knygos apžvalgą, noriu prisipažinti viena dalyką. Aš šios knygos nesupratau.
Visiškai. Todėl ši apžvalga gali būti trumpoka.
Šioje knygoje pasakojama Klaros, jaunos merginos, gimusios ir užaugusios Lietuvoje, bėgusios nuo skurdo
ir pažeminimo, apkeliavusios pusę pasaulio, gyvenimo istorija.

Prieš skaitant, tikėjausi, kad ši knyga bus kaip visos. Su aiškiu siužetu, veikėjais, pradžia ir pabaigą. Labai
smarkiai klydau taip galvodama. Ši knyga buvo visiškai kitokia nei visos. Knygos stilius labai neaiškus ir
nerišlus. Šokinėjama tai prie vieno, tai prie kito Klaros gyvenimo laikotarpio. Ir jokio aiškumo ir tikslumo.

Knygos pliusai:
• Įvykiai knygoje pakankamai įdomūs, nors ir nerišlūs.

Knygos minusai:
• Neaiškus stilius.
• Nevientisa siužeto linija

Jei atvirai, man ši knyga nepatiko. Nes skaitydama nieko nesupratau. Todėl ši knyga gaus, ko gero,
mažiausią balą, iš visų aprašytų knygų.

Vertinimas: 2 pelėdžiukai iš 10.

Amžino įšalo žemėje.

ALDONA ŽEMAITYTĖ

„AMŽINO ĮŠALO ŽEMĖJE“

Mėgstamiausia citata:   „Atmintis – ne vanduo. Atmintis už akmenį stipresnė. Už geležį ir plieną. Mūsų atmintis – deimantinė!“

„Amžino įšalo žemėje“ - tai knyga, kurioje kalbama apie vieną didžiausių  Lietuvos bei kitų  buvusios Sovietų sąjungos tautų tragediją – vadinamųjų „liaudies priešų“ masinius trėmimus į Sibirą, Ši knyga yra ypatinga tuo, kad joje pasakojami tikri  šį pragarą išgyvenusių žmonių prisiminimai apie ištrėmimą, Sibire patirtas kančias bei grįžimą į išsvajotąją Tėvynę.

Turiu pasakyti, jog skaitant šį kūrinį vienas didžiausių minusų, kurį pastebėjau buvo tas, kad tiek vizualiai, tiek ir pasakojimo stiliumi visi 6 knygos skyriai labai skiriasi, taip yra galbūt, todėl, kad kiekvieną šios knygos skyrių rašo vis kitas tremtinys. Tačiau tai netrukdo suprasti pagrindinės knygos minties ir tikslo, kodėl ši knyga parašyta, nes visi knygos pasakotojai vienareikšmiškai, teigė, kad viešai prabilti apie tremtyje išgyventus žiaurumus nusprendė, nes nenori, kad praeityje okupantų vykdyti nusikaltimai paskęstų užmarštyje...

Skurdas, badas, alinantis darbas bei atšiaurios gyvenimo sąlygos buvo to meto Sibiro  tremtinių kasdienybė, bet labiausiai knygoje mane sukrėtė ne tai. Geriausiai pamenu tremtinių pastangas net ir esant tokioms kraupioms aplinkybėms išlikti žmonėmis, o svarbiausia neprarasti vilties ir tikėjimo, jog kadanors jų patiriama  kančia visgi baigsis ir jie dar išvys gimtuosius namus. Atokiuose Sibiro vietovėse žmonės kūrė mokyklas  - iš savo tarpo rinko intelektualiausius asmenis, kurie po darbų, vakarais  mokydavo tremtinių vaikus, nors ir labai kukliai, bet,  vis dėl to švęsdavo religines šventes bei, jei tik atsirasdavo galimybė, stengdavosi garbingai palaidoti Anapilin išėjusius artimuosius. Su tuo susijęs ir įsimintiniausias šio kūrinio epizodas. Kai vienai iš knygos  pasakotojų pagaliau buvo leista grįžti namo moteris ryžosi dar vienam „nusikaltimui“ t. y. slapčia iš Sibiro platybių kartu su savimi išsigabeno ir savo seną, sergančią motiną. Keletą metų grįžusi į Lietuvą moteris sėkmingai slėpė savo mamą, bet baisiausias šioje istorijoje man pasirodė faktas, jog tiesos apie savo poelgį buvusi tremtinė negalėjo atskleisti net ir motinai mirus, o tai reiškė, kad neturėjo teisės ir oficialiai palaidoti brangiausio sau,  žmogaus, nes jei apie tai būtų sužinojusi tuometinė sovietų valdžia moteriai grėstų amžina tremtis dar griežtesnėmis - katorgos sąlygomis. Dėl šios priežasties, laidotuvės turėjo vykti slapta, be apeigų ir net be kapo duobės. Kad tremtinės paslaptis niekada neišaiškėtų ji pati, savo rankomis, motinos kūną užmūrijo po gimtojo namo pamatais ir toks atvejis, anot pasakotojos, toli gražu ne vienintelis... Visa tai rodo, jog tremtinų gyvenimas tikrai kartais pranokdavo, net ir pačio baisiausio siaubo filmo scenarijų.

Gal šios knygos meninė vertė ir nėra pati aukščiausia, nes ji labiau primena istorinius metraščius su daug pavardžių, datų ir kitų smulkių detalių, tačiau, manau, jog ją yra verta perskaityti ypač jaunesnio amžiaus skaitytojams, siekiant, kad tokios tautų tragedijos kaip masiniai trėmimai ir okupacija daugiau niekada nebepasikartotų.

Manau, žmonių  kančios jokiu matu įvertinti negalima todėl ši knyga balais nebus vertinama.