ALEX MONACO
„Laimingi šunsnukiai“
Knygą „Laimingi šunsnukiai“ skaičiau norėdama įvykdyti vieną iš projekto „Vasara su knyga“ užduočių t.y. skaičiau draugo man rekomenduotą knygą. Dar kartą pasitvirtino senas posakis, kad dėl skonio nesiginčijama, nes nors žmogui, rekomendavusiam man šią knygą ji buvo geriausias skaitytas kūrinys, man ji visiškai nepatiko.
Iš knygos aprašymo supratau, jog tai turėtų būti motyvacinio pobūdžio knyga, kuri paskatintų nešvaistyti gyvenimo veltui ir siekti savo svajonių. Nelabai mėgstu tokio stiliaus knygų, tačiau, kadangi, esu skaičiusi keletą tikrai gerų tokio pobūdžo kūrinių tikėjausi. Kad ir ši nenuvils juolab, kad leidyklos „Alma littera“ tinklapyje ši knyga yra perkamiausių sąraše tačiau kaip jau minėjau baisiai klydau... Knygos autorius pristato save, kaip vienos perspektyviausių tinklalapių bei logotipų kūrimo įmonių savininką Lietuvoje. Tiesą pasakius, tai suprantama, nes praktiškai vienintelis dalykas, už kurį šią knygą knygoje pagirti tai įmantrus dizainas. Knygą sudaro 384 psl. Tačiau realaus teksto joje gal tik apie 150 psl, visa kita tai pusėtinos kokybės nuotraukos, kuriose autorius stovi „ kieto vyruko poza“ t. y. sunėręs rankas, dažniausiai nugara į skaitytoją gražaus Lietuvos arba Monako kraštovaizdžio fone. Tokios nuotraukos gali užimti net 1 ar 2 puslapius. Kita neįminta mįslė šiame „šedevre“ man buvo baltas, tuščias lapas po kiekvieno prirašyto ar pripiešto ( taip, taip autorius knygoje atskleidžia ir šį savo talentą) puslapio Tiesa knygos pabaigoje autorius prisipažįsta, jog šiam kūriniui parašyti teturėjo vos kelis mėnesius, nes jį, esą, labai spaudė su leidykla pasirašytos sutarties terminai. Tad galbūt tai ir yra atsakymas į mano spėliones.
Kalbant apie tuos 150 psl. gryno teksto. Tai pirmiausia į akis krenta, necenzūrinė leksika, kuria nevengia naudotis autorius. Galbūt tai ir yra būdas tekstą padaryti kuo įtaigesnį, tačiau man tai labiau panašėjo į autoriaus vidinės kultūros stoką. Bet autoriaus užmojai, iš teksto spendžiant, buvo platūs, matyt, siekta sukurti tam tikrą saviugdos priemonę, kas savaime nėra blogai, tačiau gautas rezultatas, mano manymu, labiau panašėja į autoriaus savireklamos lankstinuką. Mat autorius plačiai aprašinėja savo buvusius santykius bei tai, ko iš jų pasimokė, pataria skaitytojams, kur skaniai pavalgyti ir gerai apsikirpti Vilniuje, o taip pat sakyčiau gan įkyriai reklamuoja savo sukurtą asmenybės tobulinimo programą bei kruopščiai aprašinėja savo „turtingą“ dienotvarkę, kurioje, anot paties kūrėjo, nevisada lieka laiko tiesioginiam darbui. Taip pat daug dėmesio rašytojas skiria ir viešnagei Monake ir pažinčiai su princu. Kartais net susidaro įspūdis, jog Monakas vienintelė šalis, kur yra buvęs šis pilietis. Tiesa, teisybės dėlei reikia pasakyti, jog knygoje autorius naudoja tokias plačiai žinomas tiesas, kaip siekite savo tikslų jau šiandien neatidėliokite ir pan. Tačiau tą patį galima rasti ir milijonuose kitų savipagalbos knygų, o toliau daaaauuuuuug pilstymo iš tuščio į kiaurą. Na, bet ,beabejo, ar skaityti tokią knygą spręsti tiktai jums.
2 pelėdžiukai iš 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą