Kaip išgyventi Lietuvoje? Gyvojo klasiko Juozo Erlicko ir teptuko virtuozo Vytauto Jorkūno vadovėlis

Kaip išgyventi Lietuvoje? Gyvojo klasiko Juozo Erlicko ir teptuko virtuozo Vytauto Jorkūno vadovėlis

Tai pirma politinės satyros knyga, kurią teko skaityti. Joje gyvasis klasikas Juozas Erlickas ir iliustratorius Vytautas Jorkūnas šmaikščiai ir su ironija žvelgia į tokius, opius mūsų visuomenei klausimus, kaip: spartus visuomenės senėjimas, emigracija, sudėtingi mūsų šalies santykiai su kaimyne Rusija, skurdas, nuolatinės politikų kovos dėl valdžios ir taip toliau. Skaitant šią knygą galima įsitikinti, kokia daugiaprasmė yra lietuvių kalba ir kaip už paprastų juokelių gali slypėti gili išmintis, pavyzdžiui, „Sykį aš atsidūriau padėty, iš kurios nebuvo išeities.Toj padėty likau. Ir šiandien ten esu. Ir jau galiu kitam patart: jei atsidūrei padėty be išeities, - neieškot išeities, kurios nėra.Tada liks marios laiko ir galėsi daug nuveikti gerindamas padėtį.Ir kai vėliau atsiras išeitis - jau nebesinorės išeit. “. Autoriai savo trumpučiuose tekstuose bei iliustracijose Nevengia pašiepti ir įvairių politikų, kaip antai, Rusijos prezidentas viename iš piešinių vaizduojamas kaip vanpyras, nuo kurio mūsų. politikai bando gintis česnaku, nes kitokių ginklų nelabai ir turime.

Knygos pliusai:

1. Knygoje yra iš ko pasijuokti.
2. Vietomis kūrinys priverčia susimąstyti ir į gyvenimą Lietuvoje pažvelgti netikėtu kampu.
3. Dėl trumpų tekstų knygą galima greitai perskaityti.

Knygos minusai:

1. Knyga parašyta 2015 metais pagal to meto politinio bei visuomeninio gyvenimo aktualijas,ir kai kurios iš jų  nebėra tokios svarbios šiandien.

8 pelėdžiukai iš 10

Laimingi šunsnukiai.

ALEX MONACO

„Laimingi šunsnukiai“

Knygą „Laimingi šunsnukiai“ skaičiau norėdama įvykdyti vieną iš projekto „Vasara su knyga“ užduočių t.y. skaičiau draugo man rekomenduotą knygą. Dar kartą pasitvirtino senas posakis, kad dėl skonio nesiginčijama, nes nors žmogui, rekomendavusiam man šią knygą ji buvo geriausias skaitytas kūrinys, man ji visiškai nepatiko.

Iš knygos aprašymo supratau, jog tai turėtų būti motyvacinio pobūdžio knyga, kuri paskatintų nešvaistyti gyvenimo veltui ir siekti savo svajonių. Nelabai mėgstu tokio stiliaus knygų, tačiau, kadangi, esu skaičiusi keletą tikrai gerų tokio pobūdžo kūrinių tikėjausi. Kad ir ši nenuvils juolab, kad leidyklos „Alma littera“ tinklapyje ši knyga yra perkamiausių sąraše  tačiau kaip jau minėjau baisiai klydau... Knygos autorius pristato save, kaip vienos perspektyviausių tinklalapių bei logotipų kūrimo įmonių savininką Lietuvoje. Tiesą pasakius, tai suprantama, nes praktiškai vienintelis dalykas, už kurį šią knygą knygoje pagirti tai įmantrus dizainas. Knygą sudaro 384 psl. Tačiau realaus teksto joje gal tik apie 150 psl, visa kita tai pusėtinos kokybės nuotraukos, kuriose autorius stovi „ kieto vyruko poza“ t. y. sunėręs rankas, dažniausiai nugara į skaitytoją gražaus Lietuvos arba Monako kraštovaizdžio fone. Tokios nuotraukos gali užimti net 1 ar 2 puslapius. Kita neįminta mįslė šiame „šedevre“  man buvo baltas, tuščias lapas po kiekvieno prirašyto ar pripiešto ( taip, taip autorius knygoje atskleidžia ir šį savo talentą) puslapio Tiesa knygos pabaigoje autorius prisipažįsta, jog šiam kūriniui parašyti teturėjo vos kelis mėnesius, nes jį, esą, labai spaudė su leidykla pasirašytos sutarties terminai. Tad galbūt tai ir yra atsakymas į mano spėliones.

Kalbant apie tuos 150 psl. gryno teksto. Tai pirmiausia į akis krenta, necenzūrinė leksika, kuria nevengia naudotis autorius. Galbūt tai ir yra būdas tekstą padaryti kuo įtaigesnį, tačiau man tai labiau panašėjo į autoriaus vidinės kultūros stoką. Bet autoriaus užmojai, iš teksto spendžiant,  buvo platūs, matyt, siekta sukurti tam tikrą saviugdos priemonę, kas savaime nėra blogai, tačiau gautas rezultatas, mano manymu, labiau panašėja į autoriaus savireklamos lankstinuką. Mat autorius plačiai aprašinėja savo buvusius santykius bei tai, ko iš jų pasimokė, pataria skaitytojams, kur skaniai pavalgyti ir gerai apsikirpti Vilniuje, o taip pat sakyčiau gan įkyriai reklamuoja savo sukurtą asmenybės tobulinimo programą bei kruopščiai  aprašinėja savo „turtingą“ dienotvarkę, kurioje, anot paties kūrėjo, nevisada lieka laiko tiesioginiam darbui. Taip pat daug dėmesio rašytojas skiria ir viešnagei Monake ir pažinčiai su princu. Kartais net susidaro įspūdis, jog Monakas vienintelė šalis, kur yra buvęs šis pilietis. Tiesa, teisybės dėlei reikia pasakyti, jog knygoje autorius naudoja tokias plačiai žinomas tiesas, kaip siekite savo tikslų jau šiandien neatidėliokite ir pan. Tačiau tą patį galima rasti ir milijonuose kitų savipagalbos knygų, o toliau daaaauuuuuug pilstymo iš tuščio į kiaurą. Na, bet ,beabejo, ar skaityti tokią knygą spręsti tiktai jums.

2 pelėdžiukai iš 10

Alisa mokosi dainuoti

Deima Kelias

Alisa mokosi dainuoti

Šį kartą norėjau paskaityti ką nors lengvo ir nesudėtingo. Na, ir išsirinkau knygą, kuri skirta paaugliams. Deimos Kelias ,,Alisa mokosi dainuoti". Tikėjausi nesudėtingo siužeto ir lengvo skaitymo, tačiau taip nebuvo...

 Iš pradžių siužetas atrodo normalus, rašoma apie merginą, gulinčią psichiatrinėje ligoninėje, kuri įsimyli savo slaugytoją, kuris knygoje yra vadinamas Eritrocitu. Tačiau kuo toliau, tuo viskas darosi keisčiau. Pasidaro net nebeaišku kuo serga Alisa, knygos veikėjai vis keičiasi, kol galų gale Alisa pavirsta į kažkokią šventą būtybę, kurią visi garbina.

 Pasakysiu atvirai, aš visiškai nesupratau šios knygos. Anotacijoje rašoma, kad ten yra daug humoro. Aš jo visiškai neįžvelgiau, nors visada save laikiau suprantančia humorą. Vienas pliusas, kad knygoje daug ir atvirai kalbama apie įvairius jausmus.

Knygos nevertinsiu, nes visiškai jos nesupratau.