Aš moku šokinėti per balas.
Prieš keletą metų išgirdau apie šią knygą, norėjau ją perskaityti, tačiau vis neprisiruošdavau. Bet dabar aš tai padariau, perskaičiau šią knygą. Atvirai sakant, tikėjausi, kad tai bus dar vienas pasakojimas apie vargšą, neįgalų berniuką. Tačiau klydau. Tai labai paprastas pasakojimas apie berniuką, kuris vaikystėj susirgo poliomielitu ir nebegalėjo vaikščioti. Tačiau netikėjo, kad nebegalės niekada, ir, artimųjų palaikomas, gyveno įprastą australų kaimo berniukų gyvenimą. Išmoko visko, net jodinėti arkliu (nors arklys valdomas būtent kojomis). Pasakojimas šiek tiek moralizuojantis, bet neperspaudžiant, apskritai toks ramus klasikinis – ypač nuo moralizavimo gelbsti tam tikras vaikiškas atvirumas, naivumas.
Knygoje minimos visos svarbiausios vertybės, tokios kaip, tikra draugystė, meilė, šeima, pasiaukojimas ir savo tikslo siekimas nepaisant sunkumų. Tai man padarė gilų įspūdį.
Labiausiai patikusi citata: ,,Jei nori būti šio to vertas, reikia išmokti priimti smūgius“.
Įsimintiniausia knygos vieta: Labiausiai mane nustebinęs įvykis iš knygos, buvo tas, kad Alanas mokėsi plaukti, vienas pats, savarankiškai. Ir visai nepaisė to, kad nevaldo ir nejaučia kojų. Jis labai norėjo išsiskirti iš kitų, kadangi niekas kaimelyje, kuriame Alanas gyveno, nemokėjo plaukti. Jis buvo toks vienintelis.
Iš esmės, tai yra knyga, skirta paaugliams. Bet mano nuomone, ji tinka visų amžiaus grupių žmonėms.
Pliusai:
- Knygos stilius paprastas, nėra sunku skaityti
- Kaip ir minėjau, knygoje atskleidžiamos svarbiausios vertybės.
Minusai:
Asmeniškai man ši knyga per paprasta, tačiau tai tik mano nuomonė. Todėl ši knyga negaus aukšto balo, nors yra nebloga.
Vertinimas: 7 pelėdžiukai iš 10.